Žemiau slenksčio, paplaukus kilometrą, dešinėje pasirodo baltom putų garbanom pasipuošęs Uomasojos intakas. Už jo smagiai "praskrendame" dar keletą rėvų, kol artėdami prie santakos su Pensanjoki vėl papuolame į ramius vandenis. Abiejų upių santaka visai neįspūdinga – tarsi dvi ežero protakos susilieja. Neskubėdami judame toliau, be "nacionalinių grybavimo ypatumų" bičiuliai susigalvoja ir kitų pramogų, padedančių paįvairinti gan nuobodų irklavimą. Viena tokių – "parazituojantis katamaranas". Tai Ritos su Remigijum valdomas katas, prie kurio iš visų pusių "prisikabina" vienviečiai laiveliai. Gavosi toks rėkaujantis, krizenantis, kažką kramtantis ir vos besivelkantis konstruktyvas – migruojantis nuo vieno upės kranto, prie kito.

Vakarėjant pasiekėme dar vieno tilto griuvėsius (tik pylimai abiejuose šonuose ir belikę) su kairiajame krante įrengta "civilizuota" aikštele. "Civilizuota" reiškia, jog šalia apdėtos akmenimis laužavietės iš rąstų ir kulbelių įrengti suolai, aikštelė lygi ir išvalyta, matosi pirties rėmas, ir aplink beveik nėra malkų. Taip sakant, savi pliusai, savi ir minusai. Keli metrai žemiau stovyklavietės upę per visą jos plotį kerta išeinanti į paviršių akmeninė plyta suformuojanti nuopylą su nedidele "bačka" – slenkstį "Bliudce". Pats slenkstis neaukštas (iki 1m) ir visai lengvai praplaukiamas, tik palei krantus susidaro kiek didesnė priešpriešinė banga.

Pamačius patogų priėjimą prie vandens, plati ir lygi kaip stalas uola leido laisvai ir patogiai jaustis šalia šniokščiančios srovės, prasideda masinis švarinimasis. Kadangi vandens temperatūra tesiekia porą laipsnių, tai greitai visas miškas skamba nuo aikčiojimų, ūkčiojimų ir kitokių jaustukų, išreiškiančių "malonumą" niurkytis šaltame vandenyje. Po "ledinės pirties" įraudusi publika susirenka prie kaitraus laužo ir garuojančios košės katilo. Kas rašė dienoraštį, kas taisė prairusius rūbus, o kai kas, vadovaujami Ritos, užsiėmė loginių uždavinių sprendimais. Virš galvų ošė išlakios pušys, šalia ant pastojusių kelią akmenų "barėsi" upė, o virš mūsų laužo nepastebimai leidosi sutemos ir tartum maži žiburėliai pavasariniame danguje žiebėsi žvaigždynai.

Ryte kėlėmės gana energingai: šiandien turėjome pasiekti pirmuosius "padūnus". Karšta košė su arbata ir mes jau ant vandens. Lengvai prašokę "Dubenėlį"("Bliudce") leidžiamės žemyn. Pakeliui praplaukiame porą rėvų, apsukame "garbės ratą", nors protaka galėjome vingį ir nukirsti. Įveikę stačiomis bangomis pasipuošusią "Lašišų rėvą" pasiekiame pirmąjį "padūną", žaismingu pavadinimu "Rozovyj slon" ("Rožinis dramblys") arba suomiškai "Jukokoski".

Jau gana iš toli mūsų ausis pasiekia žemas šniokščiančio vandens garsas, o ties posūkiu pamatę išeinančias į paviršių uolas švartuojamės. Dvimetrinio slenksčio viduryje stovinti uolėta, apaugusi pušimis salelė srovę skelia į dvi rankoves. Dešinioji, mažiau vandeninga, atšaka, baigiasi nuolaidžia per akmenines plytas tekančia nuopyla, už kurios formuojasi "bačka". Už pastarosios srovė atsimuša į už keliolikos metrų kyšančią, rausvos spalvos akmeninę plokštę – "rožinį dramblį". Kairioji atšaka kur kas sudėtingesnė. Pasiėmusi su savim didesnę dalį vandens upė verčiasi nuo uolų sudarydama galingą "bačką", kurią perkerta nuo kairiojo kranto uolų atsimušusi srovė, tuo pačiu suformuodama galingą putų "katilą", žemiau kurio iš vandens kyščioja dar vienas, kur kas mažesnis rausvas akmuo – "rožinis drambliukas". Tiesa, mūsų atveju jis buvo užpiltas vandeniu.

Čia, dešiniajame krante, esančioje stovyklavietėje aptinkame didžiulį būrį žmonių ir gausybę laivų. Įvairiausių formų ir atspalvių dviviečiai ir keturviečiai katamaranai maišėsi su pripučiamais laiveliais, tarp medžių rikiavosi įvairiaspalvių palapinių kupolai, krantu zujo liemenėmis ir šalmais pasipuošę vandenininkai – tikra kirbėlynė. Nuo kranto vienas po kito startavo laivai ir susišūkavę su krante stovinčia apsauga pasileisdavo slenksčio link. Reikia pasakyti, jog didžioji dauguma apžiūrėję slenkstį rinkdavosi dešinę – paprastesnę – atšaką. Tačiau keletas katamaranų, kurių ekipažai puikavosi "firmine" įranga, perplaukė ir kairiąja puse. Dešiniąja "rankove" startavo ir keletas, panašios į mūsų "Saides" konstrukcijos "Raftmasterio" gamybos laivelių. Ir jie, ir pora kajakininkų tik po kelių bandymų sėkmingai įveikė slenkstuką.

Sulaukę savo eilės startavome ir mes. Katamaranai dešinę atšaka įveikė be jokio vargo. Dabar laivelių eilė. Matę nesėkmingus "Raftmasterio" laivelių šuolius ant uolų susirenka žiūrovai. Kai kas net filmuoja. Gaila, mes negalime nieko nufilmuoti, mat mūsų aparatūra "užlinko totaliai". Salos "užuovėjoje" susiformavusiame duburyje sulaikau katamaraną, mes su Linu – apsauga, ir mostelėjęs ranka paraginu startuoti. Laiveliai vienas po kito lengvai įveikia "bačkutę". Visi patenkinti apsineša laivelius ir dar pakartoja po šuolį. Nelieka abejonių – ši atšaka mums ne kliūtis.

Pasukęs galvą ir perrėkdamas vandens keliamą triukšmą pasiteirauju porininko apie kairiają "rankovę"? Linas net nesuabejojęs sutinka plaukti. Iškeliame katą iš vandens ir stačia įkalne apsinešę slenkstį pasiruošiame startui. Apsaugoje plūduriuoja Remigijaus ir Ritos katamaranas o kiti bendražygiai pagriebę "morkas" ir fotoaparatus išsidėsto ant pakrantės uolų. Atsistumiam nuo kranto ir neskubėdami priartėjame prie slenksčio. Svarbiausia nepapulti ant atsimušusios nuo kairiojo kranto ir besiverčiančios srovės. Nukreipiu katą prie putoto krašto ir garsiai šūktelėjęs paraginu Liną. Sutartinai abiejų irklų išmestas į priekį katamaranas šoka nuo slenksčio, gondolomis "apžiodamas"pavojingąjį srautą. Pavyko! Tarp gondolų papuolusi srovė jau nebegali mums nieko padaryti ir su triukšmu pramušę "bačką" išneriame iš purslų. Pakrantėje džiūgauja bičiuliai, o šalia manęs iš laimės praradęs žadą šypsosi Linas – jam tai pirmas toks slenkstis. Pamatęs mūsų sėkmingą šuolį, tą patį ryžtasi pakartoti ir Remigijus su Andrium. Vėl visi užimam savo pozicijas – dabar apsaugoje mano "Drakas". Prie "padūno" viršaus pasirodo katas. Vaikinai stengiasi plaukti ta pačia kreive kaip ir mes, tačiau iš apačios aiškiai matosi, jog laivas per daug pasiduoda į kairę, kur jį pagauna srovė. Bičiuliai dar bando pasislinkti, bet kraštas jau čia pat... Šuolis! Laivas smogia į bačką ir tarsi sulėtintame kine matau, kaip pasalūnė srovė iškelia kairiąją gondolą į viršų. Katamaranas tarsi mąstydamas kelias sekundės dalis stovi pastatytas vertikaliai šonu, po to lengvai pakylėtas verčiasi ir dingsta putose. Tą pat akimirksnį link "katilo" šauna mūsų "Drakas". Dar nepriplaukęs pamatau iš vandens išnyrančius abu nelaimėlius. Labiau patyręs Remigijus nepaleisdamas irklo užsikabina už išsviesto srovės apversto kato ir užsilipęs ant viršaus pradeda irkluoti link kranto. Mes pavejame Andrių. Čiumpu jį už pakarpos ir pritraukiu prie laivo. Pajutęs pagalbą Andrius tvirtai įsikabina laivo rėmo. Išplaukus iš pagrindinės srovės pasilenkęs pamatau išsprogusias bičiulio akis.

– Andriau, ar viskas gerai?! – šaukiu perrėkdamas kurtinantį upės kriokimą.

– Šakės, kaip mane ilgai laikė po vandeniu! – vos atgaudamas kvapą išspaudžia pastarasis.

– Apsiramink, – pamatęs, kad bičiulis jau atsigauna šaukiu aš. – Po vandeniu tu buvai vos keletą akimirkų!

– Negali būti! – purto galvą Andrius. – Atrodė, jog praėjo visa amžinybė!

Kol bičiuliai rengiasi sausais rūbais, norą išbandyti kairiąją pusę pareiškia Irma. Nors ir nervinausi, bet nušokome taip pat sėkmingai. Ta proga pageidavusieji dar sykį praplaukia dešiniąja atšaka. Kadangi saulė jau ritosi vakarop, kiek žemiau "Rožinio dramblio" netoli kito slenksčio – "Melnica" (Malūnas) – įsirengiame stovyklavietę. Pastačius palapines Linas su Sondra taip pat užsimano nušokti kairiąja puse. Pirmuoju bandymu Linas padaro tą pačią klaidą kaip katamarano ekipažas ir tenka jį, visą apsiputojusį, t.y. aplipusį putomis, parsigabenti prie palapinių. Nutarę, jog šiai dienai maudynių pakaks, visi susirenkame prie laužo. Drebantis nuo šalčio Linas pareiškia, jog ateityje plauks tik katamaranu. Pastarasis, anot jo, kur kas patikimesnis. Kadangi įsikūrėme vingio išorinėje dalyje, tai griaudėjantis slenkstis mums tarsi ant delno. Vakarieniaujant tenka pabūti dar vieno, tikrai įspūdingo, overkilio liudininkais.

Besileidžiančiose sutemose pasirodo šviesus dvivietis katamaranas, kuris drąsiai pasuka į kairiąją protaką. Užirklavę vaikinai trumpam pranyksta pursluose. Po keletos akimirkų pamatome "verdančiame" putų "katile" atvirkščiai apsuktą laivą, desperatiškai bandantį ištrūkti iš kibių spąstų – pramušti "bačkos" nepavyko. Vakarienė akimirksniu pamirštama. Katas blaškosi tarsi žirgas. Jau, rodos, išsikapanos, bet srovė, tarsi žaisdama, jį vėl susigrąžina atgal. Geriau įsižiūrėjęs pamatau jog irklu darbuojasi tik vienas iš ekipažo narių, matyt, kitam šuolio metu irklą srovė išplėšė. Nepaisant visų irkluojančio vaikino pastangų blaškomą bangų katamaraną nenumaldomai traukia atgal prie krioklio. Laivo priekis palenda po krentančia srove ir mes pamatome, kaip katamaranas tarsi plunksnelė išsviedžiamas į orą ir apsivertęs vėl panyra pursluose. Gelbėtojų laivai pasileidžia į priekį ir vienas po kito išžvejoja abu "ruonius". Katą, palamdžiusi bent dešimtį minučių, srovė taip pat galiausiai paleidžia.

Po pastarojo vaizdo dar ilgai netyla vakariniai pokalbiai prie laužo. Pagaliau miegas įveikia visus. Pailsėti tikrai verta, ryt per vieną dieną turėsime įveikti likusius tris "padūnus".

Rytas mus vėl pasveikina plačiai besišypsančia saule. Keliamės gana anksti, todėl kitose stovyklavietėse dar visai ramu. Po pusryčių, daug netrukę, susipakuojame ir švartuojamės prie buvusios užtvankos griuvėsių, antrojo "padūno" – "Melnica" ("Malūnas") – pašonėje. Atsistojęs ant sienos likučių nužvelgiu sraigtu besisukančią vandens srovę, matyt, ir davusią vardą slenksčiui. Šis padūnas aukštesnis, apie 2,5m, ir srovė kur kas galingesnė. Vanduo verčiasi tarsi dviem besikryžiuojančiais "liežuviais", apačioje suformuojančiais pora "bačkų", pasipuošusių stovinčiomis bangomis. Kyla abejonės dėl laivelių.

Po apžiūros nutariama startuoti tik katamaranais. Pernešus laivelius pirmasis nuo kranto atsišvartuoja "Drakas". Užirkluojam ir "apžergę" sraigtu besisukančią bangą lengvai įveikiame slenkstį. Kitas Remigijaus ir Ritos ekipažas. Jų katamarano tūris beveik per pusę mažesnis ir įveikiant slenkstį tai akivaizdžiai matyti – "bačka" gerokai aplamdo laivą. Krante tenka net perrišti kato rėmą. Vėl apnešamas "Drakas" dar vienam bandymui. Paaiškėja jog plaukti nori visi likusieji, bet Irma su Sondra tvirtai pareiškia, jog plauks tik su manimi. Šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros sutinku ir užveržę diržus mudu su Irma atsišvartuojame. Praplaukiame vėl be problemų, tik besiveržiantis pro "bačką" katamaranas atsistoja piestu mūsų fotografei Ritai padovanodamas įspūdingą kadrą. Kitas bandymas tandemu su Sondra. Šį sykį katas pasiduoda kiek į šoną ir mums smogus į bangą "bačka" mus "pagauna". Akis užpila purslai ir staiga suprantu, jog visiškai negaliu pajudinti paruošto užirklavimui irklo, o pajutęs per nosį ir burną besiveržiantį vandenį suprantu, jog aš su visa gondola esu panardintas po vandeniu. Sekundės tampa valandomis. Šiaip ne taip pasukęs irklą bandau padaryti yrį! Kažkas lyg ir išeina, o kitą akimirką aš pajuntu jau besikapstąs į paviršių. "Bačka mūsų nesuvalgė!" – tai buvo pirmoji mintis išnėrus į saulės šviesą. Priplaukusius prie kranto mus pasitinka skambūs bičiulių balsai, karštai aptariantys mano "bačkos tyrinėjimą iš vidaus", o aš nulipęs nuo laivo pajuntu drebančias kinkas ir atsisėdęs sau prisipažįstu, jog adrenalino dozė viršijo normą. Paskutinis Gražinos ir Andriaus ekipažas slenkstį praeina visai lengvai – net neapsitaškę padoriai.

Po 20–30 min plaukimo pamatome pakrantėje išrikiuotus laivus ir priekyje upę dalinančią salą – pasiekėme dar vieną slenkstį, daug sakančiu pavadinimu – "Kanjonyj" ("Kanjoninis", suomiškai – "Sirnitsankoski").

Ties šia, vidury vagos, susiformavusia sala upė vis didesniu kampu pradeda leistis į uolų suspaustą kanjoną. Stačiomis bangų keteromis pasipuošusi rėva tęsiasi apie 200 m., kol pagaliau kanjono pabaigoje nušoka nuo 2 m aukščio slenksčio suformuodama nemažą priešpriešinę bangą. Dešinėje pusėje, šalia aukšto uolėto skardžio, formuojasi tikrai galinga "bačka" su žemiau sūkuriuojančiu katilu, tačiau palei kairįjį krantą priešpriešinė banga gerokai mažesnė, ten ir nutaikėme savo laivus.

Iš pradžių planavome startuoti tik katamaranais, tačiau šiems lengvai įveikus bangas kilo mintis išbandyti ir "Saidę". Bandomuoju triušiu teko tapti Irmai, daugiausia patirties valdant laivelį turinčiam grupės nariui. Išklausiusi mano patarimų Irma nustraksėjo per akmenis link laivo, o mes su katamaranais ir "morkomis" išsidėstome žemiau burbuliuojančios srovės. Pora rusų keturviečių katamaranų įgulų, prieš tai šaipęsi iš mūsų laivelių, pamatę pasiruošimus taip pat nesiskubino plaukti. Visi laukėme Irmos. Pamačiau krante mojuojančią Ritą ir netrukus pasirodė per bangas tarsi ančiukas šokinėjanti "Saidė". Nors ir blaškomas srovės, tačiau valdomas patyrusios rankos, laivelis nėrė tiksliai į numatytą vietą ir rusiukų nuostabai nepaprastai lengvai įveikė pasišiaušusias bangas. Orą perplėšė pergalingas šauksmas – tai mes užkaukėm įvairiausiomis tonacijomis. Po Irmos taip pat lengvai slenkstį įveikė ir kiti bičiuliai.

Po mūsų šuolių pasikeitė ir rusakalbių kaimynų tonas. Priėję arčiau vaikinai jau kur kas pagarbiau apžiūrinėjo laivelius, domėjosi medžiagomis ir konstrukcijos subtilybėmis. Dar kiek pasidžiaugę pasileidome prie paskutinio slenksčio, susiformavusio dar vienos išgriautos užtvankos vietoje. "Xramina" ("Kivečkulmankoski") – tokiu vardu jis žinomas tarp vandenininkų. Paplaukę vos dvidešimt minučių pamatėme artėjančios rėvos bangas ir krante išrikiuotus prieš mus plaukiančios grupės katamaranus. Švartuojamės ir mes. Siauru miško taku tenka eiti keletą minučių, kol pasiekiame patį slenkstį, o pakeliui tenka stebėti pasiutusiu greičiu garmančią upę. Užlipus ant buvusios elektrinės sienos, sukrautos iš galingų akmens blokų, prieš akis visu savo pritrenkiančiu grožiu ir laukine jėga atsivėrė "Xramina".

Taaaip, makalynė kaip reikalas. Galinga srovė lėkdama 200–300 m. ilgio rėva suformuoja dvimetrinį slenkstį, kurio viduryje styro atsikišęs akmuo (dabartiniu momentu plaunamas putotų bangų) sąlyginai dalinantis srovę į dvi dalis: dešiniąją, kurioje formuojasi didžiulė riaumojanti "bačka" su galingu putų katilu ir žemiau aukštomis keteromis styrančiomis bangomis, ir kairiąją, suformavusią greitą, tačiau ne tokį pavojingą, srovės "liežuvį", kuris, pavojingai plakasi į kairiojo kranto akmenis. Žemiau liežuvio vanduo sukasi nedideliame duburyje, ko gero, tai vienintelė vieta, kurioje dar galima sužvejoti išsivertusį bičiulį, mat po to pasisukusi srovė nukrenta neaukšta nuopyla ir nubangavusi stovinčiomis bangomis iškart pereina į žemiau slenksčio esančią ilgą ( apie 3 km) rėvą. Žodžiu – apsauga problematiška. Dar reikia paminėti jog ir aukščiau slenksčio esanti rėva nėra tokia paprasta. Upės vagą kerta keletas uolinių laiptų, ties kuriais formuojasi įstrižos nuopylos, formuojančios nedideles "bačkutes", kurių paskutinė pagreitina vandens tekėjimą jau prieš pat slenkstį. Žiūrėdamas į šį riaumojantį gražuolį pajuntu nugara nejučia nubėgančius šiurpuliukus. Tačiau noras susigrumti tik padidėja. Kurį laiką laukiame, gal rusiukai pirmieji ryšis plaukti? Visgi jų katai keturviečiai. Tačiau šie kasydamiesi paausius taip pat kažko lūkuriuoja. Bala nematė! Mosteliu ranka ir nurodęs galimas gelbėjimo vietas šūkteliu Linui. Šis be žodžių užsimaukšlina šalmą ir mes nukulniuojame prie laivų.

Neskubėdami įplaukiame į rėvą, kur mus akimirksniu pasigauna stipri srovė, mėtanti nuo vienos stačios bangos ant kitos. Katas purtosi kaip drugio krečiamas, bet plaukia ten kur reikia. Įpusėjęs rėvą pajuntu, kaip įstrižos nuopylos savo kibiomis bangomis kreipia katą į patį "katilo" centrą. Užgulam visa jėga irklus bandydami atsispirti jų "gundančioms" vilionėms. Tampa aišku, jog reikia laikytis arčiau kairiojo kranto, nes kitaip gali nespėti traversuoti upės ir laivas bus nublokštas tiesiai į priekyje uolas drebinantį katilą arba dar blogiau – užmestas ant styrančios uolos. Rėkiu Linui ir mes po truputį pasisukam reikiama kryptimi. Štai ir nuopyla. Nuolydis padidėja, srovė, tarsi įgavusi papildomų jėgų, pasileidžia lėkti dar greičiau ir mes paskęstame baltų purslų debesyje. Po akimirkos išnėrę iš bačkos ir praplaukę duburį švartuojamės prie plikos uolos. Užmetus akį į švytintį Lino veidą tampa aišku, jog bičiulis rimtai "susirgo" slenksčių liga. Slėpdamas šypseną lekiu prie kranto ir vos atgaudamas kvapą rėkiu bičiuliams jog nelįstų į vidurį, o laikytųsi kairiojo kranto, ypač tai svarbu plaukiantiems laiveliais.

Taip laiveliais! Jau apžiūrint slenkstį ir prisimenant "Kanjono" ėmimą buvau beveik įsitikinęs, jog ir šią, didelio vandens tūrio, bet sąlyginai nesudėtingą kliūtį mūsų saidės ir edelveisai tikrai pajėgūs įveikti. Man pritarė ir pasitikėjimo į kelionės pabaigą įgavę bendražygiai. Todėl buvo sutarta, jog praplaukus abiems katams, dėl kurių aš nesibaiminau, vėl startuos Irma, ir jeigu viskas bus gerai, tada plauks visi.

Per vandens šniokštimą aš beveik nieko negirdžiu, tačiau Sondra man parodo, jog viską suprato ir kažką šaukia Gražinai. Apsiraminęs (kaip vėliau išaiškėjo be reikalo, mat Sondra ne visai taip suprato mano riaumojimą) paruošiu "morką" ir abu su porininku apsišarvuojame kantrybe. Netrukus šokinėdamas per bangas pasirodo Remigijaus ir Ritos ekipažas ir sėkmingai kirtęs "bačką", kaip ir sutarėme, prisišvartuoja dešiniajame krante penkiasdešimčia metrų žemiau.

Kol buvo ruošiami laiveliai, vienas po kito atkartodami mūsų taktiką praplaukė keletas rusų keturviečių bei dviviečių katų. Beje, vieno keturviečio vos neužmetė ant kairiojo kranto akmenų – paskutiniu momentu vadas spėjo pasukt laivo galą.

Sondrai mostelėjus ranka suprantu, jog startuos Irma. Štai tada ir pajuntu velnišką baimę dėl savo grupės. Ar ne per daug jais pasitikėjau? Ar nesuklydau vertindamas upę? Ir apskritai ar aš teisus išsivesdamas bičiulius prie vis sudėtingesnių upių?

Pašnairavęs į Liną pamatau pastarojo surauktus antakius ir įsitempusį žvilgsnį. Ir nors iš toli negaliu įžiūrėti, bet atidžiai į priekį įsmeigti bendražygių žvilgsniai, tarsi maldai prispaustos prie krutinės Gražinos rankos kalba už save. Kažkuriuo momentu galvoje slysteli mintis, ko jie baiminasi labiau? Ar kad Irmai gali nepasisekti, ar kad pirmajam bandymui nepavykus neleisiu plaukti likusiems? Skubiai nuginu šią šventvagišką mintį į šalį ir stebiu rėvoje pasirodžiusią žalsvos spalvos dėmelę. Tai Irmos laivelis, tai pasirodantis, tai dingstantis tarp baltuojančių vandens kalnų, bet nenukrypstama linija artėjantis prie slenksčio. Man nuo širdies tarsi akmuo nusirito, kai pamačiau, jog mūsų "kamikadzė" laikosi kairiojo kranto nelįsdama į pavojingą vidurio srovę. Yris! Dar vienas! Tarsi pagal kelio ženklus nukreiptas laivelis sėkmingai pramuša bačką ir įveikęs stačias bangas pasuka prie kranto. Pakrantė sprogsta nuo rėkimo, spiegimo, staugimo ir valiavimo. Šiame krante šokinėdami iš džiaugsmo riaumojame mudu su Linu, kiek žemiau mums pritaria kito katamarano ekipažas, o ant uolų laimingi glėbesčiuojasi ir straksi kiti grupės nariai. Negaliu patikėti, tačiau mums ploja ir sveikina visi, mums nematant krantus aplipę, rusų vandenininkai!

Jau kiek vėliau, vakare, prie laužo Gražina atpasakojo pokalbį, įvykusį tarp jos ir vienos rusų vandenininkės.

Priėjusi prie įtemptai į priekį žiūrinčios Gražinos rusiukė pasiteiravo:

– Laivelis plaukia?

Pamačiusi skubų linktelėjimą pasitikslino:

– Vienvietis?

Gavusi dar vieną teigiamą atsakymą pasisuko į bičiulį su kamera ir sušuko:

– Filmuok! Žiūrėk, kas plaukia!

Po sėkmingo šuolio pamačiusi išdrikusius iš po šalmo Irmos plaukus "pakraupusi" rusiukė perklausė:

– Tai čia mergina plaukė?

Tada pasisuko į Gražiną:

– Ką, ir dar viena plauks?

Išgirdusi teigiamus atsakymus tik už galvos susiėmė:

– Nuprotėt galima!

Kiek aprimus aistroms, vienas po kito startuoja ir kiti "savanoriai". Visi slenkstį praplaukia sėkmingai. Kadangi spaudė laikas, ilgai nesidžiaugdami pasileidžiame rėva žemyn. Ties vienu posūkiu išgirdęs ošimą sustoju. Nieko baisaus, vėl eilinė rėva ošia. Kol parsirandam prie laivų, Andrius ištraukia siurprizą. Visi klegėdami apspinta skanėstus ir aš stebėdamas bičiulius pajuntu besikaupiantį nerimą. Bendražygiai atsipalaidavo ankstokai, plaukimas juk dar nesibaigė. Bandau apraminti įsismarkavusius draugus, juk priekyje dar visko gali būti, tačiau bendražygiai nekreipia dėmesio į mano bambėjimą. Sėdamės į laivus ir nepaplaukus nei pusvalandžio mano žodžiai išsipildo su kaupu.

Ties vienu posūkiu priplaukiame rėvą, pamažu pereinančią į nedidelę nuopyla su "išdykusia" bačkute, už kurios jau prasideda ramus ruožas, porą kilometrų besitęsiantis iki sugriautos užtvankos. Peršokęs stačias bangas jau pradėjau dairytis vietos stovyklavietei, kai staiga pasigirdo kažkokie garsai. Pasisukęs pamačiau "nuostabų" vaizdą: abiejų "naujokų" – Andriaus ir Sondros – laivai plaukė "aukštyn padais", o jų nevykę irkluotojai įsikibę į laivus plūduriavo pasikabinę ant gelbėjimosi liemenių. Šalia buvę Remigijus su Rita jau graibstė maudynių mėgėjus, o kiti gaudė bandančius bėgti laivelius. Netikėta gelbėjimo darbų treniruotė! Krante kurdamas laužą išgirdau nuotykio pasakojimą. Nieko nauja – atsipalaidavusi draugija neįvertino upės ir buvo už tai pamokyta.

Kadangi paskutiniojo "padūno" mes šiaip ar taip imti neplanavome, tai mūsų plaukimas tuo ir pasibaigė. Pastatę palapines ir padžiovinę išplautus laivus nuėjome pasižiūrėti paskutiniosios užtvankos. Miško pakraštyje aptikome visą būrį vandenininkų, statančių palapines ir ardančių laivus. Dauguma, kaip ir mes, nebandė plaukti per apardytus ir armatūra pasipuošusius užtvankos griuvėsius.

Čia susipažinome su maloniais, solidaus amžiaus, senaisiais "upių vilkais", kurie ne taip, kaip jaunieji jų kolegos, labai draugiškai užmezgė su mumis pokalbį. Rusiukai tikėjosi, jog mes, anot jų "patyrusi grupė", imsime ir paskutinįjį slenkstį, į ką raudonuojant teko pripažinti, jog mes savo kuklia patirtimi tikrai negalim lygintis su jais. Priėję prie išardyto keturviečio kato, vyrai parodė perrėžtą balioną ir išmuštą rėmo tvirtinimą.

– Šokome tarp užtvankos atramų, o ten tokia pasiutusi srovė ir gylio mažoka,– rimtai dėstė pilvotas vyras žilstelėjusiais smilkiniais, – štai ir pakabinom šoną!

– Po poros dienų vanduo pakils dar labiau, tuomet tikrai bus įmanoma praeiti, – įsiterpė kitas, ne mažesnio pilvo savininkas.

Jam pritarė ir kiti. Dar sužinojome, jog pora dviviečių bandė praeiti dešinėje pusėje esančia pralauža, tai vienas iš jų vertėsi, o kitas pasikabino ant akmenų. Vaikinams teko gerokai paprakaituoti kol jį nukrapštė. Dar kiek pasidalinę įspūdžiais parkulniavome atgal.

Rytas išaušo apsiniaukęs tarsi gamta iki tol vis parūpindavusi mums gerą orą nusprendė, jog limitas baigėsi. Supakavę daiktus patraukėme miško keliuku, beje, "papuoštu" apkasais, skirtais pabūklams ir kovinėms mašinoms, ir netrukus išėjome į kelią. Tik perkirtus tiltu upę prie mūsų sustojo mikriukas. Vairuotojas pasisiūlo už tris šimtus rublių (30 Lt) visą grupę pametėti iki Pitkerantos. Už gero pusvalandžio, pas malonią kasininkę, dirbančią prieštvaniniu mechaniniu "kompiuteriu", mes jau teiraujamės bilietų. Keturis bilietus gauname iš karto, kitus keturis po keletos valandų ekskursijos po miestą.

Prisipirkę alaus, batonų bei kitokių civilizacijos produktų užgriūname vagoną. Nei kiek nenustebusi palydovė tik paprašo neužtverti praėjimų. Nepaprastai tvanki po Karelijos miškų naktis traukinyje ir mes Piteryje. Visą dieną skiriame miestui. Slampinėjame po centrą, Remigijaus reikalavimu aplankome legendinę "Aurorą", paplaukiojame kanalais.

Pagaliau išleidę visus pinigus sulipame į lietuvišką traukinį, kuriame iš visų pakampių "kvepia" vakarais: minkšti gultai, atsidarantys langai, kvepiantys, o ne smirdantys tualetai su popieriniais rankšluosčiais ir muilu. Pagaliau malonūs palydovai, paslaugiai "apžėlusiai gaujai" siūlantys užkandos prie alaus.

Judame namolio. Standartinis dokumentų patikrinimas ir mes jau Vilniuje, kur mus pasitiko draugų šypsenos ir šampanas.

O po poros savaičių iš bičiulių Rusijoje mus pasiekė pasakojimai apie tai, kaip "bešenyje pribalty" su vienviečiais laiveliais ėmė Uksunjoki slenksčius.