Rekomenduočiau sportuoti nelinkusiems arba ramesnio savaitgalio, nei Dūkšta, išsiilgusiems vandenininkams. Taip pat tinka naujokams mokyti: upė ne per sunki, ne per "aštri", tačiau maudynių pasitaiko. Startuoti geriausia Vyžuonose, 100 m. aukščiau tilto. Už 3-4 val pasiekiama Šventoji, dar valanda iki kelio Utena-Kupiškis. Norint, maršrutą galima pratęsti iki kelio Anykščiai - Rokiškis, kas užtruks dar apie 4 valandas.

Trumpas žygio aprašymas

Sausio 15 d. - šeštadienis. Du dviviečiai katamaranai, dvi "Saidės" ir naujutėlaitis "Edelveisas", kuriame ir jauniausias plaukikas - dvylikametis Paulius. 100 m. aukščiau dabartinio - senojo tilto per Vyžuoną liekanos: aptrupėję akmens statiniai ir vandenyje tarp jų sukalti mediniai poliai. Srovės kritimas šioje vietoje - apie metrą. Jei potvynis būtų didesnis, prašoktum viršum polių, dabar gi nusprendžiu nerizikuot. Sau pasižadu vasarą juos nupjaut, kad kitą pavasarį žygis prasidėtų metriniu šuoliu.

Nors rytas ankstyvas, neužilgo, dar mums nesusiruošus, prisistato vietinė chėbra: "kto takije, at kūda, pačiemu nie znajiem?" Kaip ir visi nepaliaujamai gąsdina, kad upelė užvirtusi mirtinai. Tiesiog pypt pypt, kaip užvirtusi! Bet mes ne kvaileliai - mano kato viduriuke pūpso "varna" - (toks įrankis medžiams pjauti ). Pagaląsta grandine ir pilnu baku benzo.

Greita srovė pačiumpa laivus. Kadangi šį maršrutą padalinau į dvi dienas, skubėti visai nėra kur. Todėl ne tiek "kabliuojam" į priekį, kiek reikia nereikia laviruojam po upę. Dar miestelio ribose, dešineje, ant kalno pamatai skulptūras. Tai - Vyžuoniškių padėka Dievui už šį kraštą garsinusius žmones. Ir jau, atrodo, kažinkur nuplaukus, po eilinio upės vingio, prieš akis vėl suboluoja saulės nutviekstas bažnyčios bokštas.

Mano porininkė ant kato - absoliuti naujokė Jolanta. Todėl mano komandos "priekin" arba "atsuk" jai dažnai sukelia juoko priepuolį. Kai užbliaunu "lipk krantan", į tai ji atsako plonyčiu moterišku "opapa". Trumpam apsiramina, kai pakimba rankomis ant medžio, kojas pamiršusi katamarane. Jaunasis Paulius irgi "varo ant ribos" - jis dar neišsiaiškino kokį vaidmenį čia vaidina srovė. Daug nepamokslauju - lai pavasario malonumus išbando ant savo kailio.

Palei upę nėra piliakalnių ar kitų įžymybių. Vagoje nėra rėvų, nėra užtvankų ar kitokių ypatingų malonumų - vien tik užvartos. Bet ir pastarųjų ne per daugiausia: katą apsinešėm du kartus, dar du kart padėjo "varna". "Saide" visur įmanoma prasibrauti. Nepaisant to, upelė gyva ir graži taigi Šventąją pasiekiam anksčiau nei galėtų nusibosti. Tolumoje užmatau kelią, todėl skubos tvarka ieškom vietos nakvynei. Mus priglaudžia už 100 m. nuo kranto snaudžiantis nuostabus pušynas. Pagrindinis jo privalumas - gausybė sausuolių. Štai čia ir vėl praverčia varna. Kai pripjaunam malkų, regis, visai savaitei, Makumba patampa staliumi: kam suolelį, kam kėdelę, o sau net fotelį pasigamina. Teisybė - Marius, paryčiui palapinėj sužvarbęs, be gailesčio viską supleškina.

Vidurnaktį atėjusią sausio 16 pasitinkam dviese su Makumba. Pats sau suplėšiu "ilgiausių metų", dar valandėlę paimprovizuojam "country gitarai ir armonikėlei", ir - į užtarnautą poilsį. Kažkaip mažoka čia mūsų šiuo kartu...

Puode kunkuliuoja rytinė košė. Apšarmoję medžiai, balti laukai ir be galo mėlynas dangus dvelkia ramybe. Kartu visa tai - beveik idilė. Bet čia prieina Marius ir išverčia visą puodą prabangios ir nepakartojamos KOŠĖS! Tylu tampa - musę girdėtum už 50 metrų... Neprikuliam jo tik todėl, kad jis tą pačią sekundę dingsta - na, tiesiog išgaruoja.

Lieka kelios valandos Šventąja. Srovė greita, tad suvarom laivus į krūvą ir grožimės ne visai žiemiškais vaizdais. Kregždžių urvai, bebrų graužtukai, iki pat viršūnės genio nulestas sausuolis... Iš kato neišlipdamas prisirenku maišą kerpių - turėsiu bitėm parūkyt.

Ties Anykščių - Rokiškio tiltu išsilaipinam. Dalius nusirengia ir savo noru pūkšteli į upę. Neblogas maudynių sezono atidarymas! Atsisveikinam iki kito karto, konstatuodami, kad visgi buvo gerai.

Utena, 2005

Daugiau nuotraukų čia.